Akinantys autogeno blyksniai, triukšmas dirbtuvėse, per kurį balso neišgirsi – tokioj aplinkoj Vytautas Koncevičius dirbo daugiau kaip dvidešimt metų.

– Mes nesistebime, kad prie televizijos bokšto Vytautas nėrė į pačią peklą. Pas mus padirbėjus, nei tankų prožektoriai, nei šūviai didelio įspūdžio nepadaro, – liūdnai juokauja Vytauto Koncevičiaus brigados vyrai. Du Jonai – Kemzūra ir Valionis – Vytauto vadovaujamoje brigadoje išdirbo po penkerius metus, jauniausias – Jonas Krasadomskis – vos dvejus. Bet vyrai tapo tikrais draugais, o jų nedidelis kolektyvas – geriausiu Jonavos mechaninėse gamyklose Kėdainių ceche.

– Vytautas iš pusės žodžio suprasdavo užduotį, o darbo brėžinius skaitydavo ne blogiau už inžinierių, – pasakoja cecho viršininkas Vincas Rozenbergas. – Visada atskubėdavo į pagalbą, kam tik reikėdavo jo patarimo, įgudusių rankų ar keliolikos rublių iki algos. Gal toks buvo iš prigimimo, o gal ilgametis darbas triukšmingame ceche išugdė įprotį kalbėti nedaug ir negarsiai, – ir šiandien, kai Vytauto nebėra, bendradarbiai mena įvairias smulkmenas, staiga tapusias brangiu prisiminimu.

– Prieis ką nors paaiškinti, pasakys aiškiai, suprantamai. Dar turėdavo įprotį vietoj “taip” tarti “da”. Šitai jam liko iš jaunystės, praleistos Sibire. Paprašysi ko nors, o jis: “da, da, tuojau...” Labai motiną mylėjo. Girdėdavom: reikia ją įspėti, kad nesijaudintų, vėliau grįšiu. Mama negaluoja. Važiuoju į miestą vaistų... Dvidešimt metų išgyveno dviese su motina 9 kvadratinių metrų kambarėly bendrabuty. Dėl to galbūt šeimos nesukūrė. Ir kad nors kada būtų verkšlenęs, skundęsis. Stebėtinas aštuoniasdešimtmetės Teklės Koncevičienės guvumas. Tokio šviesaus proto, kad liežuvis neapsiverčia pavadinti ją senute. Iš kur tik semiasi stiprybės, likusi viena kaip pirštas, domėtis kitais žmonėmis, bendrauti su jais, pagal išgales padėti.

– Gyvenimas užgrūdino. Visas ašaras išliejau tremty, Sibire. Ten žuvo vyras, kurio kapo vietos nežinau. Ten pati savo rankomis iškasiau duobę jaunesniajam šešerių metų sūneliui, – pasakoja Teklė Koncevičienė, lyg nusistebėjusi priduria:
– Štai kvėpuoju, gyvenu ir antrą sūnų palaidojusi. Visa, ką turėjau brangiausia – Lietuvai atidaviau.

Teklę Koncevičienę su dviem vaikais išvežė 1945-aisiais. O grįžo iš tolimojo Ust Pečiorsko su vienu Vytautu, jau jaunuoliu. Nelengva duona čia laukė. Tremtinys Vytautas negalėjo gauti darbo. Iš nevilties vėl buvo Sibiran išvažiavęs, bet Tėvynės ilgesys parvedė namo.

– Prieš kelerius metus pagaliau gavom butą. Rodos, galėjom žmoniškai gyventi... Vis dar turėjau vilties, kol gydytojai bandė išgelbėti nuo sužalojimų, padarytų centruotos kulkos. Kankinosi daugiau kaip mėnesį, bet nebuvo lemta, – užlūžta motinos balsas...

Ji suneria rankas, sustingsta. Veidas liūdnas ir giedras. O nuo sienos žvelgia padidinta sūnaus nuotrauka. Sausio 13-osios šūvių, mirtinai pakirtusių jos sūnų, aidas.

Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 67.