– Dieve brangus, ką aš pamačiau Polocko gatvėje – sužaloti, sudraskyti!.. Neišlaikys širdis, galvojau, greičiau išeiti iš čia, kol pati nesusmukau. Ir staiga atpažinau savo žmogų! Šone – žaizda, – prisimena Apolonija Vaitkienė.

O pirmąkart jiedu susitiko prieš dvidešimt metų Šnieriškių kaime. Buvo vasara, ošė Labanoro giria. Vytautas, tuomet dirbęs Kino studijoje vairuotoju, atsitiktinai užklydo į nuošalų Molėtų rajono kaimą – Apolonijos gimtinę. Parvežė ją su drauge Vilniun. Žodis po žodžio išsikalbėjo, pasiguodė: abu vienodai vargo matę, abiem greit po trisdešimt. Ir pritapo vienas prie kito. Nors abu skirtingo būdo. Lėta aukštaitė, dar vaikystėje pratusi, vaikštinėdama viena miškais, viską apgalvoti, ir smarkus žemaitis nuo Šilalės.

– Iš pradžių būdavo sunku sutarti – karštas, užsispyręs. Paskui supratau: pykčio viduje nelaiko. Nutyliu, o apsisukusi padarau, kaip reikia. Ir žinau, kad po valandos, sąžinės graužiamas, šimteriopai atsiprašys.

Labai mėgo ankstyvą pavasarį, pirmąją šilumą. Nusimetęs įkyrėjusį šiltą rūbą, išvaikščiodavo panerio takus. O kai įsigijo mašiną, laisvą dieną šeima lėkdavo Šnieriškių pusėn, kur stovi senas Apolonijos tėvų namas. Aplopė stogą, susikasė daržą, genėjo senąsias obelis ir sodino naujas – mielas kiekvienam lietuviui užsiėmimas, kaimo oras. Suprantančiam, ką reiškia sava bulvė, savas vanduo iš šulinio.

– Buvo stiprios sveikatos, iš ilgaamžių giminės: mama, tetos ir dėdės perkopę per aštuoniasdešimt. Nors mačiau, kad jam tikrai sunku per du darbus draskytis, bet suprasdavau: labai norėjo pabendrauti su žmonėmis, o Sporto rūmuose kone kasdien šventė.

Kokia šventė buvo Lietuvos atgimimas – ir koks nerimas užgulė širdį sunkią valandą! Namuose vietos neradę, Vaitkai ėjo Nepriklausomybės aikštėn. Pabūti kartu su visais. Naktį pažadino tankai. Vyras apsirengė, o prie durų trumpam susvyravo. Tarsi nujausdamas, kad nebegrįš.

Skaudžią žinią atnešė sūnus persigandusiomis akimis: tėvelio mašina stovi prie bokšto, – ir ištiesė “Respubliką” su žuvusiųjų pavardėmis.

Jis gyveno tikrą vyro gyvenimą: mylėjo savo žmoną, augino sūnų, sodino obelis. Tik nespėjo pastatyti namo, kuriame prieglobstį buvo radusios ir ateinančios giminės kartos, ir tamsią naktį pasiklydęs svečias.

Pakirstas kulkos, Vytautas Vaitkus krito, gindamas būsimos trobos pamatus. Mūsų visų statomo namo pamatus. Amžiną jam atilsį ir amžiną atmintį...

Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 65.