Oi neverk, motušėle, kad jaunas sūnus
eis ginti brangiosios Tėvynės!
Kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus
lauks teismo dienos paskutinės.

Ignai Šimulioni, sūnau, apie Tave ši Maironio daina.

Pernai gruodžio 17 dieną Tau sukako vos septyniolika metų. Mokeisi Vilniaus 34-ojoje vidurinėje mokykloje dvyliktoje klasėje. Tavo tėvas Rimantas, miesto statybos projektavimo instituto skyriaus viršininkas, sakė, kad šauniai vairavai automobilį, mėgai muziką, humorą, skaityti knygas, rengeisi stoti į Vilniaus universitetą ar Policijos akademiją. Greičiausiai į akademiją, nes pastaruoju laiku vis labiau stiprėjo patriotinė priedermė Tėvynei.

Ir dar tu mėgai žuvauti. Būdamas vienuoliktokas, parašei gražiausią rašinį apie kartu su tėvu praleistą vasaros atostogų dieną. Mokytoja jį skaitė visai klasei. Kas žino, gal būtumei parašęs tokį kūrinį, kurį būtų skaičiusi visa Lietuva.

Motina Nijolė, nuo aštuonerių metų patyrusi tremtinio dalią, dabar dėstanti pedagoginėje mokykloje, sakė, kad Tu buvai paklusnus, atidus ir teisingas. Niekad neišeidavai pas draugus ar į mokyklą nepabučiavęs tėvų. Buvai neišrankus, nereikalaudavai iš tėvų puošnaus drabužio, brangios muzikos aparatūros, ir ne todėl, kad augtum varge – vieninteliam užvadėliui tėvai nieko negailėjo.

Buvo 1991 metų sausio 10 diena. Motina, grįžusi vidudienį iš pamokų, sutiko Tave su draugu tarpduryje. Ėjai prie televizijos bokšto, nes ten jau stovėjo okupantų tankai. Grįžęs vakare pasakei, kad kareivukai visai mieli vaikinai, net leido paliesti neperšaunamą liemenę. Tu vis dar netikėjai, kad jų pirštai gali nuspausti automato gaiduką ir paleisti į savo bendraamžį kulką.

Kai desantininkai užgrobė Spaudos rūmus, vėl puolei prie televizijos bokšto. Grįžai, bet jau surimtėjęs ir labai susikaupęs. Paskui atėjo šeštadienis. Tu vėl ten. Grįžai vakare, nenusirengęs kritai ant sofos ir netaręs nė žodžio žvelgei į lubas, kažką mąstei. Tai buvo paskutinis tavo žvilgsnis, kurį amžiams įsiminė tėvai, paskutinės mintys, kurias žino tik Dievas.

Po kelių minučių vėl išėjai. Motina dar spėjo pasakyti: – Sūnau, mes su tėtuku ateisim Tavęs pasitikti.

Jie atėjo. Tarp gausios, skanduojančios “Lietuva! Lietuva!” minios jie neišskyrė Tavo balso, nes jis susiliejo su visos Lietuvos patriotų vieningu protesto ir laisvės balsu.

Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 63.