Septyniasdešimt trejų metų Marijonai Matulkienei apie sūnų Alvydą kalbėti sunku.

– Geras vaikas buvo, – sako ji, nešdama ant stalo raudonšonius obuolius.

– Gražus mėlynų akių vaikinas, – pritaria motinai ir Alvydo vaikystės draugė Sigita Kilkuvienė.

Motina iš kito kambario atneša albumą. Ieškom Alvydo nuotraukų. Nedaug jų, tik kelios.

– Nemėgo fotografuotis, – sako. – Vos suradau tinkančią laidotuvėms.

– Būk Rokišky, ko tau trenktis į Vilnių, – priekaištavo motina sūnui sausio dvyliktosios rytą.

– Ne, mama. Nors menka dalele reikia prisidėti prie Lietuvos laisvės.

Iš Bajorų kaimo, kur gyveno, į Rokiškį Alvydas išėjo pėstute. “Ko gero, autobuso nebus”, – pagalvojo ir spėriai nužingsniavo penkis kilometrus iki rajono centro. Vilniuje susitiko pusseserę Nijolę Gudelevičienę, nuėjo į Katedrą mišių. Paskui – prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, kur vilnijo jūra žmonių, sugužėjusių iš visos Lietuvos kampelių.

Staiga nakties tamsoj pasigirdo tankų pabūklų trenksmas, automatų tratėjimas. Minia sukluso.
– Negi jie šaudo į žmones? – paklausė Alvydas ir... susmuko šalia giminaitės. Sausio tryliktosios rytą radijas į Bajorus atnešė žinią: plyšo Alvydo Matulkos širdis.

– Neatlaikė ji. Jautri buvo, – tarytum su savimi, tarytum su mumis kalbasi Marijona Matulkienė.

Baigęs Panemunės vidurinę, Alvydas mokėsi Kaune, profesinėje technikos mokykloje. Pradėjo dirbti Rokiškio žemės ūkio mašinų gamykloje. Vėliau, jau autotransporto įmonėje, sėdo prie automobilio vairo.

Tėvas, grįžęs iš tremties Primorės krašte, krito kryžium ant pasiilgtos Tėvynės žemės. Bet neilgai plakė išvarginta jo širdis.

Bajorų žmonės apie Alvydą Matulką nepasakė nė vieno prasto žodžio. Kas pageidavo, tam šieno, kuro atveždavo. Neatsisakydavo padėti sukrauti daržinėn ar malkinėn. Senukų būdavo ypač laukiamas – mat už paslaugas, kaip kai kas mėgdavo, svaigalų neprašydavo.

Mėgo skaityti knygas, laikraščius. Į Vilnių važiuoti paskatino iškilęs pavojus Lietuvai.

– Numirti už laisvę visai nebaisu, – ne kartą Alvydas yra prasitaręs draugams. Likimas lėmė, kad jam, 35-erių metų žmogui, Kalneliškių kapinėse būtų supiltas smėlio kauburėlis. O Alvydo Matulkos širdis troško plakti laisvoje Tėvynės žemėje.

Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 59.