Visa, ką jūs skaitysite – tėvelių žodžiai, užrašyti praėjus vos keliolikai parų po sūnaus Tito Masiulio mirties.

– Pavadinau jį Titu. Titas – tai balandis. Taikos simbolis, – sako tėvas. – Jis toks ir buvo. Ne priešgina. Mylėjo kiekvieną gamtos sutvėrimą.

Dešimties metų jau padėdavo mašiną remontuoti. Namuose – konstruodavo, klijuodavo. Jo modeliai veikdavo. Nusipirkęs kokį daiktą, išardydavo, kad suprastų, kaip viskas padaryta. Meistrai atsisakė, o jis fotoaparatą pataisė. Buvo ir elektroninį laikrodį pasidirbęs. Sakau: kam jį darai, nusipirkti galima. “Pasidaryti pačiam – įdomiau”, – atsakė.

Baigęs aštuonias klases, įstojo į Kauno politechnikumą. Studijavo civilinę ir pramonės statybą. Pats kartais nespėdavo, o draugams padėti laiko surasdavo. Nors jų daug neturėjo. Namuose buvo trys sesės. Važiuodavo su jomis į kaimą. O kaimas Titui – šventovė.

Tarnavo laivyne radistu. Pusmetį netoli Leningrado, vėliau – Sevastopolyje. Buvo jūreivių sumuštas.

– Gražius laiškus rašydavo, – guodžiasi motina. – Buvau surinkusi, surišusi juos kaspinėliu. Sunaikino. Prieštaravau, o jis: “Aš grįžau, – atsakė, – kam tau, mama, tie laiškai, jei pats grįžau”.

Audros metu, kada nebuvo galima įplaukti uostan, laive baigėsi duona, gėlas vanduo. Kapitonas atkišo Titui duonos kepimo receptą ir pasakė: “Ty litovec, ty sumeješ”.

– Dėl politikos pasiginčydavo. Aš už laisvą rinką, – aiškindavo, – tik ji išgelbės Lietuvą.

Dar 1988 vasario 16-ąją matė, kaip milicininkai mušė žmones. Piktinosi. Važiuodavom į mitingus. Baltijos kelias... Europos kelias.

– Tos nelemtos savaitės ketvirtadienį pernakt budėjom prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, – vėl įsijungia pokalbin tėvas. – Atvykom šeštadienį. Lyg ramu buvo. Titas siūlė grįžti į Kauną. Vėliau persigalvojo: “Tėte, važiuokit namo, o aš su draugais prie televizijos bokšto nulėksiu”.

– Aš tą naktį sirgau. Žiūrėjau televizorių. Klūpojau, meldžiausi. Paryčiui grįžo namiškiai. Besikalbant paskambino iš Vilniaus: sūnaus krūtinėje – šautinė žaizda. Padėtis beviltiška...

– Karste gulėjo gražus kaip karalaitis. Tik nedarykit Tito didvyriu, jis buvo be galo paprastas, – paprašė mama.

Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 57.