Jonas ir Anelė Maciulevičiai duoną pelnėsi nelengvai – abu darbininkai. Užaugino du sūnus. Tikėjosi – paguoda senatvėje... Ir staiga skaudi netektis – jaunesnysis sūnus Vidas nušautas prie televizijos bokšto.

Praėjus keletai dienų skambinu Vido motinai.

– Ir vėl į laidotuves išvažiuoju. Šįkart savo motiną laidoju. Silpna buvo, sirgo – senučiukė juk, devyniasdešimtį metų turėjo. Bet kas galėjo pagalvoti, kad pirma sūnelį teks palaidoti, – kalba nelaimių ištikta moteris.

Vidas Maciulevičius gimė 1966 metų rugsėjo mėnesį. Vaikystėje jį augino ir prižiūrėjo ne tik tėvai. Išėjus jiems į darbą, mažuoju broliuku rūpinosi penkeriais metais vyresnis Rimas. Broliai buvo vienas prie kito labai prisirišę. Vido žmonos žodžiais tariant kartu dirbdavo, kartu ilsėdavosi. Ir vėliau, jau sukūrę šeimas, mėgdavo visi sykiu atostogauti, tai prie kokio ežero Rimo mašina nuvažiuodavo, tai į pajūrį. Ir tą naktį buvo abu kartu, žmonas palikę vaikų žiūrėti. Stovėjo šalimais, nesitraukė. Viena kulka buvo lemtinga – pataikė Vidui į nugarą. Nuvežus į ligoninę, paaiškėjo, jog jis jau miręs. Rimui sužeista ranka.

Sėdim ir kalbamės su Aušra Maciulevičiene jų mažame bendrabučio kambarėlyje.

– Svajojom nusipirkti butą, taupėm...

Aušra – vilnietė, baigusi prekybos technikumą, dirbo “Saturno” knygyne. Paskui gimė sūnelis Simas ir prasidėjo kiti rūpesčiai.

Su Vidu susipažino prieš ketverius metus. Tuomet jis mokėsi VISI – aukštas, gražus, aistringas krepšinio mėgėjas, pats mokykloje žaidęs krepšinį. Netrukus susituokė. Vedęs mokslus metė – teko pačiam užsidirbti duoną šeimai.

– Vidas nevengė jokio darbo, – pasakoja Aušra. – Nuo mažų dienų buvo pratęs pasikliauti savo rankomis. Lengvo uždarbio nesivaikė, o ir nemokėjo sukčiauti.

– Kaip daugeliui jaunų šeimų, mums visko trūko, – toliau tęsia pasakojimą Aušra, – o dirbo tik vienas Vidas. Net vasaromis nepailsėdavo – kartu su broliu ir tėvu uždarbiaudavo statydami namus.

Ir priduria:
– Netekau geriausio draugo, artimiausio žmogaus... Dabar gyvenimas atrodo toks tuščias. O mažas kambarėlis toks erdvus.

Guodžiu – mažas sūnelis liko. Tėvo tąsa...

Mažyliui dar nėra trejų metukų. Tėvelį labai mylėjo, laukdavo jo grįžtant, mat jis visada rasdavo laiko su sūnumi pažaisti. Simukas glostė tėvelio galvą, sakė miega. Pailsės, pamiegos ir vėl su juo žais...

Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 55.