Gintaras Kavoliukas skubėjo. Kad tik greičiau išvydus tėvą, motiną, seserį ir brolį. Sausio tryliktosios vidurdienį išlipęs Vilniuje iš Maskvos traukinio, jis sėdo į taksi – ketino padaryti staigmeną namiškiams.

Vairuotojas neiškentė nepapasakojęs apie tragiškus tik ką praėjusios nakties įvykius. Vežė keleivį į Karoliniškes, tad pasiūlė pažiūrėti, kaip atrodo televizijos bokštas po vandalų siautėjimo. Tačiau Gintarui tankai tą priešpietį didesnio įspūdžio nepadarė. Matęs jų tarnaudamas tarybinėje armijoje. Dabar atvažiavo trumpų atostogų, o po dviejų mėnesių turėtų ir visai sugrįžti. Mintys buvo kitur...

Skubiai užmokėjęs vairuotojui, atidarė namų duris. O į jį ašarotomis akimis sužiuro juodai apsitaisiusi motina, gausiai susirinkę giminaičiai. Smelkte nusmelkė. Po akimirkos jau žinojo, kad antrą valandą nakties jo tėvą Algimantą Kavoliuką pervažiavo tankas. Motina Genovaitė Kavoliukienė su dukra grįžusi nuo bokšto anksčiau, po kiek laiko sulaukė ir penkiolikmečio sūnaus Dariaus. Vyro vis nebuvo. Galvojo: mažne nuėjęs prie Aukščiausiosios Tarybos pastato?

Tuo metu Algimantas Kavoliukas jau buvo žuvęs.

Gintaras prisimena, kaip kalbėdavosi telefonu su tėvu. Pirmiausia apie įvykius Lietuvoje, apie kasdieninį jo darbą parduotuvėje, vasarnamį, kurį jis, draugams talkininkaujant, susirentė sode. Ką nors pradėjęs, visada pabaigdavo.

Sūnus ypač įsiminė žodžius, kuriuos prieš porą metų, išlydėdamas jį į kariuomenę (tuo metu alternatyvos dar nebuvo), tėvas pasakė:
– Būk doras žmogus, neskriausk kitų.

Paskui nuolat pasakodavo apie atgimimą gimtinėje ir vis kartodavo:
– Lietuva turi būti laisva!..

Algimantas Kavoliukas seniai stojo prieš skriaudėjus. Pirmą sykį desantininkams užėmus Spaudos rūmus, protestavo su kitais, reikalaudamas teisingumo. Porą naktų budėjo prie šio pastato ir antrą sykį. Atskubėjo čia ir sausio 11-ąją anksčiau nei šarvuoti desantininkai. Jį, protestuojantį prieš užgrobėjus, įamžino norvegų televizijos žurnalistas.

Ilgai lemtingąją naktį nesulaukę Algimanto, kaimynai grįžo prie bokšto ieškoti. Tik veltui... Rytą prie vieno iš Viršuliškių parduotuvės prekystalių žmonės vietoj besišypsančio, paslaugaus pardavėjo A.Kavoliuko išvydo juodu kaspinu perjuostą jo portretą, gėles. Jų vėliau čia daug atnešė pirkėjai.

Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 53.