Sausio tryliktosios rytą kėdainiškių Kanapinskų bute sustojo laikrodis. Tą minutę Taikos gatvėn atėjo baisi žinia.

– Penktadienį mes su mama vakare žiūrėjome per televiziją rodomus šmaikščius plakatus ir juokėmės. Aš, tarsi nujausdama, pasakiau: kad tik nereikėtų verkti. O sekmadienio rytą išgirdau verkiant mamą. Pažiūrėjau į laikrodį, jis nėjo, o rodyklės rodė šeštą valandą, – pasakoja devintokė Kristina Kanapinskaitė.

– Pradžioje nepatikėjau kaimynais, kurie pasakė, kad vyras žuvęs. Gal tik sužeistas? Bet radijas ir televizija patvirtino baisų faktą, – įsiterpė Regina Kanapinskienė.

– Alvydas šeštadienį rytą parėjo iš naktinės pamainos biochemijos gamykloje. O vakare susiruošė į Vilnių. Mėginau drausti: tegul pailsi žmogus. O jis: “Net keli autobusai iš Kėdainių išvažiuoja. Kaip pasiliksi? Nebijok, nieko neatsitiks, mes tik budėsim”. Jis visada taip, kai kas prašo ar paragina. Buvo visuomeninis spaudos platintojas, donoras. Daugybę kartų kraujo davęs kitiems. O tą vakarą, išgirdęs kvietimą važiuoti į sostinę, šiltai apsirengė, pasiėmė valgyti, pabučiavo mane ir išėjo, – virpteli Reginos Kanapinskienės balsas.

– Dar Sąjūdžio nebuvo, o Alvydas jau kalbėdavo, jog Lietuva kada nors bus nepriklausoma. Armijoj tarnaudamas suprato, kas ir kaip. Ne sykį buvo šaukiamas į karinius mokymus. Kai gavo paskutinį kvietimą, nusprendė, kad nebeis tarnauti į svetimą armiją... Gal ne beprasmė jo auka, bet mums labai skaudu, – su širdgėla kalba žmona. – Išgyvenom 17 metų kartu, vaikus auginom. Liko begalės nebaigtų darbų. Vaikams labai tėvo trūksta. Kristina jau nebemaža, mokosi penketais, o Ramūnas, kai tik tėvas neprispausdavo, prisirinkdavo trejetų.

Taip bekalbant, tikėjau, kad Ramūnas, dabar jau savoj atminty, sulauks griežtesnio tėtės žodžio, Kristina išgirs jai patinkantį “Strazdanose!”, o Regina, kiek beieškotų, niekur nesuras savo vyro mirties liudijimo, kur parašyta, jog Alvydas Kanapinskas mirė nuo krūtinėje įstrigusios automato kulkos.

Deja, pats A. Kanapinskas namo neparkeliaus. Jo palaikai ilsisi Kėdainių kapinėse, o kapą saugo tautodailininko V.Ulevičiaus išskobtas Rūpintojėlis.

Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 51.