Ak, tas Rimanto Juknevičiaus charakteris: žūtbūt apginti silpnesnįjį, skriaudžiamąjį, sutramdyti akiplėšą, chuliganą. Taip ir girdi jo žodžius: “Kas kitas, jei ne aš?”

Žuvusiojo vaikino draugai pasakojo, jog prie televizijos bokšto Rimas buvo gerai nusiteikęs. Visi šoko, dainavo, sužvarbę vaišinosi vilniečių atnešta kava, sumuštiniais.

Iš tamsos pradėję plūsti užpuolikai į minią ėmė mėtyti sprogmenis. Rimas draugus drąsino: nesitraukim nė žingsnio. Nuo pabūklų trenksmo aplinkiniai parkrito. Jis liko stovėti lyg ąžuolas. Paskui nuo pasalūnės kulkos palūžo. Šalia buvęs marijampolietis studentas Vytautas Juozapavičius puolė Rimą nešti ir pajuto, kaip per rankas srūva kraujas. Draugai nuvežė jį į Santariškių klinikinę ligoninę. Deja...

Vanda Juknevičienė – penktosios Marijampolės vidurinės mokyklos fizinio lavinimo mokytoja. Aukšta, sportiška, užjaučianti kiekvieną, kam reikia dėmesio, paramos. Ją myli vaikai. Vyras Rimantas Juknevičius – gamybinio mokymo kombinato direktorius, rengia kvalifikuotus darbininkus kaimui.

– Mūsų šeimoj visa Lietuva: Vanda – žemaitė, aš – aukštaitis, vaikai – suvalkiečiai. Užauginame tris sūnus. Vyriausias, Henrikas, baigė Vilniaus VISI, dirba rajono statybos organizacijoje, renčia solidžius pastatus. Rimas mokėsi Kauno technologijos universiteto radioelektronikos fakulteto IV kurse. Jauniausias Tomukas – septintokas. Visi broliai geri sportininkai. Rimas buvo krepšininkas.

Tėvai savo atžalas taip ir ugdo: tegu būna tvirti fiziškai, stiprūs dvasia. Juk tą siaubingą naktį sūnus Henrikas irgi išskubėjo iš namų į Marijampolės J.Basanavičiaus aikštę, prie miesto savivaldybės. Kas žino: gal ir čia reikės pagalbos.

– Nepagalvokit, kad mūsų šeima kuo išsiskiria. Esam kaip visi. Gyvename kukliai. Nesiekiam nei turtų, nei šlovės. Geras vaikas – ir laimė, ir paguoda, – girdžiu švelnų mokytojos Vandos balsą.

Tėvas priduria:
– Sūnų nelepinam. Rimas ir Henrikas vasaromis plušėjo sode, nešiojo statyboms plytas, dirbo bet kokius pagalbinius darbus.

Rimas šių metų rugpjūčio 9 dieną būtų šventęs 25-ąją jaunystės vasarą. Baigęs Marijampolės 6-ąją vidurinę, vaikinas stojo į Kauno technikos mokyklą. Mat iš jos neimdavo į armiją. Bet tais metais kaip tik visus “sušlavė”. Betarnaujantį kariuomenėje, vyresni kareiviai – chuliganai – bandė Rimą pažeminti, išnaudoti, bet jis sugebėjo save apginti. Grįžęs įstojo į Kauno technologijos universitetą.

– Man nuojauta seniai sakė, kad Lietuva be aukų neapsieis, – tėvo balse ir skausmas, ir laisvės kainos suvokimas.

Jam pritaria vyriausiasis sūnus Henrikas: brolio poelgį dabar visi pakartotume nesvyruodami.

Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 49.