Rolandas Jankauskas su jaunesniu broliu Mariumi ir draugais atėjo prie televizijos bokšto dar prieš baisiųjų įvykių pradžią. Nė vienas nenujautė, net panaši mintis nekilo, kad po pusvalandžio, valandos žmonės čia bus traiškomi tankais, šaudomi.

– Šiurpi naktis, – dar ir dabar prisiminęs krūpčioja Rolando brolis. Net namuose nesijaučia saugus – langai ir durys atrodo netvirti.

Marių sukrėtė brolio mirtis. Dar taip neseniai laukė jo sugrįžtant iš armijos – stipresnio, vyresnio – kaip atramos...

Pasipylus šūviams, kilus sumaiščiai, broliai pametė vienas kitą iš akių. Marius puolė gelbėti apsvaigintos sprogimų savo draugės... Parėjęs namo Rolando nerado. Tėvus nuramino – lyg matęs, kaip jis iš besiblaškančios minios nešęs išsigandusią mergaitę...

Sekmadienį tie, kurie galėjo matyti Kauno televizijos transliaciją, ekranuose išvydo neatpažįstamai sužalotą veidą.

Rolando artimieji, dar nieko nenujausdami, laukė visą dieną. Jų televizorius Kauno stoties nerodė. Motinos akis, matyt, nebūtų suklydusi, kad ir kaip pasikeitęs sūnus.

Vakare pradėjo ieškoti. <...> Sunku beatpažinti. Ir dar rusenanti viltis – gal ne jis? Bet jokių abejonių nekėlė jūreiviški marškinėliai...*

“Jankauskas Rolandas gimė 1969 metų sausio 2 dieną Vilniuje. Mokėsi 34-ojoje vidurinėje mokykloje. Baigęs 8 klases, įstojo į Vilniaus elektromechanikos technikumą. 1987 metais jau – KPI studentas. Tais pačiais metais paimtas į armiją. Tarnavo jūrų laivyne Vladivostoke trejus metus. 1990 metų lapkričio mėnesį grįžo namo. 1991 metų sausio 13 dieną užmuštas sovietų desantininkų”, – rankose laikau tėvo surašytą trumputę sūnaus biografiją.

– Buvo švelnaus būdo, guvaus proto, – sako tėvas.

Rolando tėvas – Bronislovas Jankauskas, kilęs iš Gruzdžių. Baigęs Vilniaus konservatorijoje chorvedybą. Motina Galina – rusė iš Altajaus krašto. Į Lietuvą atvažiavo atlikti praktikos. Taip ir liko. Augino du sūnus.

Rolandas buvo linkęs prie techninių mokslų, kaip ir jaunesnysis brolis. Mokykloje mokėsi prastokai, nors vėliau technikume puikiai. Dalyvaudavo matematikos olimpiadose. Po aukštaūgio, stambaus vaikino, buvusio sportininko, ieties metiko, išore slėpėsi jautri prigimtis. Kai Lietuvoje prasidėjo atgimimas, Rolandas buvo toli – tarnavo armijoje. Rašė, jog sekasi gerai, tegul namiškiai nesirūpina. Ne kartą girdėję apie kankinimus ir mušimus armijoje, tėvai nerimavo – gal nesako teisybės? Parvažiavęs atostogų, Rolandas tikino – jog niekas nemuša. Gal dėl to, kad pavojinga užkabinti stiprų, tvirtą vaikiną.

Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 47.