Kai nuo televizijos bokšto pusės pasigirdo šūviai, ūžavusi minia pakriko tvoros link. Pasak mačiusių, keturi berniukai bėgo nuo šūvių paskutiniai. Darius Gerbutavičius krito pirmas: kulkos pataikė į kojas. Jau prie tvoros, dar įsikibęs rankomis, bandė perlipti – peršovė rankas. Penktoji kulka į nugarą buvo paskutinė.

Darius gimęs 1973-ųjų liepos 14 dieną, ir šiemet jis būtų sulaukęs tik aštuoniolikos. Gyveno gyvenimą paprastą, kaip ir daugelis jo bendraamžių. Dar globiamas rūpestingo tėvų žvilgsnio. Prisirišęs prie namų, mėgo leisti vakarus jam skirtame kambario kamputyje: čia jo magnetofonas, keletas knygų. Ramios ir nerūpestingos vaikystės dienos.

Kai baigė 43-ojoje mokykloje aštuonias klases prisirinkęs trejetų, visi namiškiai nutarė – tegul bus stalius. Ir Darius įstojo į Vilniaus 13-ąją statybininkų mokyklą. Mama tyliai džiaugėsi – su šia specialybe tikrai neprapuls.

Dabar jo bendramoksliams – gamybinė praktika, berniukai išsiskirstę po statybų aikšteles. Mokykloje suradau grupės auklėtoją Genę Jurkūnienę.
– Buvo doras ir ramus, iš tų, kurie nekrinta į akis, nemėgsta išsiskirti ar išsišokti. Jo žūtis labai sukrėtė mano mokinius: mačiau, kaip ašarų pilnom akim visi stengėsi nors smulkia paslauga prisidėti palydint draugą į paskutinę kelionę.

Miršta žmogus – krinta žvaigždė. Kaip sunku begalinio sielvarto prislėgtai motinai... Mintyse vienas kitą gena pergyventos nakties vaizdai. Ji bergždžiai bando išsiaiškinti bent sau – kaip, už ką?

– Šiandien, stovėdama prie bokšto, galvojau – likimas. Juk minios žmonių stovėjo vienas prie kito... Likimas pasirinko mūsų vaiką, mano vienatinį sūnų. Gimė sunkiai, baimėj didžiausioj auginom. Kaip reikės gyventi toliau?

Tą vakarą tėvai išlydėjo Darių pro duris šiltai aprengtą. Sakėsi eisiąs su draugais budėti prie parlamento. Išgirdusi pirmuosius šūvius, negeros nuojautos persmelkta mama puolė prie telefono, iki ryto skambino Dariaus draugams. Buvo kartu, sakė draugai, bet pradėjus šaudyti, visi išbėgiojo. Nieko nematė, nieko nežino.

Turbūt ne vienas ir matė, ir žinojo, bet sukrėsti nedrįso pasakyti teisybės, naiviai tikėdamiesi atitolinti baisią žinią.

Gerbutavičiai surado sūnų. O radę pašarvojo šv. Teresės bažnyčioje.

– Viena paguoda – kad gulės savoj žemėj, ne afganistanuose.

Skaudi paguoda nebeišmanančiai kuo pasiguosti motinai. Tebus paguoda jai visų Lietuvos motinų ašaros – jos apverkė Darių kaip savo vienatinį sūnų.

Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 45.