“Nieko man neatsitiks”... – tokiais žodžiais nerimaujančią žmoną paguodė Virginijus Druskis, sausio 13-osios naktį išbėgdamas iš namų televizijos bokšto link. Ir dar pridūrė: “Jeigu visi bijosim, Lietuva niekada nebus laisva”. Asta vyro nesusilaukė nei tą naktį, nei rytą. Ieškojo pirmiausia ligoninėse – gal sužeistas? Rado pavakary – nušautas. Pataikyta į krūtinę, į plaučius. Liudytojai sakė, kad Virginijus Druskis buvo pirmoji auka. Nors dabar neįmanoma toj košmariškoj nakty atsekti visas smulkmenas.

– Virgis taip skubėjo gyventi, taip visko norėjo. Jam viskas buvo įdomu, – pasakoja žmona, praėjus savaitei po lemtingosios nakties. Nuo jų vestuvių nepraėjo nė metai...

– Niekaip negaliu patikėti, kad jo jau nebėra. Vienintelį turėjau, – atsidūsta priblokšta motina Milda Druskienė.

Vestuvių nuotraukos. Viskas buvo dar taip neseniai. Prieš akis – jaunas, gražus vaikinas. Pro akinius žvelgia guvios akys.

– Labai daug skaitė, todėl ir akis sugadino, – sako Asta.

– Šeštadienį pas mus buvo daug draugų. Kaip niekada. Ėjo ir ėjo, lyg nujausdami, – liūdnai pasakoja Asta. – Vėlai vakare žiūrėjome televizorių, klausėmės žinių. Virgis niekada nepraleisdavo “Vakaro žinių” ir centrinės televizijos TSN. Sakė, šiąnakt niekur neisiąs – praėjusią naktį budėjom Nepriklausomybės aikštėje. Tačiau kai išgirdome kvietimą skubėti prie bokšto – artėja tankai – šoko rengtis. Dar bandžiau sulaikyti. Buvo labai neramu... Visą naktį nemiegojau – laukiau. Išgirstu durų trinktelėjimą – pašoku, gal jau jis...

Nesudėtinga Virginijaus biografija, panaši į jo bendraamžių. Gimė 1969 metų vasario 1 dieną Ukmergėje. Dar su visai mažu sūneliu tėvai atsikėlė į Vilnių. Mokėsi 40-ojoje vidurinėje mokykloje, baigęs 8 klases, įstojo į elektromechanikos technikumą. Mokėsi gerai.

Labai mėgo krapštytis su kompiuterine technika. Pats pasidarė kompiuterį. Vos įstojęs į Kauno technologijos universitetą, buvo paimtas armijon. Grįžo kaip tik tą dieną, kai visa Lietuva stovėjo Baltijos kely... Jis laukė, kada Lietuva sukurs savo nepriklausomą kariuomenę: ketino eiti savanoriu.

– Jis niekad nieko nebijojo, tiesiog lindo į pavojus. Prieš išeidamas į armiją daug treniravosi, susipažino su Rytų kovos metodais. Mokėjo save apginti. Sakė, nesiduosiąs žeminamas, – pasakoja motina ir sudreba balsas. – Bet ar beginklis apsiginsi, kai į tave atstatyti automatų vamzdžiai?

Kaimynas sakė matęs, kaip Virgis bėgo tankų link. Kaip visada – visur pirmas... – Ir draugai jį mylėjo, – priduria Asta. – Virgis mokėjo džiaugtis gyvenimu. Vis ištrūkdavo iš namų, vis ten, kur vyksta kažkas svarbaus.

Vist paguodos žodžiai atrodo tušti, matant gedulo rūbais apsirengusių moterų sielvartą. Sunku kalbėti, kas antrą žodį pertraukia gilūs atodūsiai. Prisiminimų nuotrupos... Ir klausimas motinos akyse: “Už ką? Kaip galima be perspėjimo šaudyti į beginklius?”

Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 43.