Lūpose sustingo paskutiniai Loretos Asanavičiūtės žodžiai:
– Daktare, ar aš dar gyvensiu?

Į šį dvidešimt trejų metų merginos klausimą atsakyti buvo labai sunku. Tanko pervažiuotas Loretos likimas buvo nulemtas... Jos širdis ligoninėje teplakė vos keletą valandų.

Bet paguoskime motiną Stasę Asanavičienę, seserį Renatą, brolį Bronių ir jo šeimą: Loreta, kaip ir tie dvylika vyrų, kritusių kruvinąją naktį ginant Lietuvos nepriklausomybę, gyvens. Kol bus gyvas bent vienas lietuvis, kol tekės Nemunas ir jo pakrantėmis skardės daina.

Dainas primenu neatsitiktinai. Jos, motinos perteiktos dukrai nuo kūdikystės, skambėjo Loretos lūpose iki pat tragiškos gyvenimo valandos. Loreta Asanavičiūtė – trapi, užsisklendusi savyje, kukli ir drovi mergaitė nebuvo klasės lyderė mokykloje. Nemėgo trankios muzikos. Liaudies melodijos ją kvietė šviesiam susimąstymui. Ji dainavo profsąjungos rūmų folkloriniame ansamblyje, savo darbovietėje.

Laisvesnį vakarą Loreta su vyresniąja seserimi Renata, “Eglės” choro dalyve, lenktyniavo tarpusavyje, kuri geriau padainuos, pagros akordeonu ar pianinu. Baigusi vidurinę mokyklą, norėdama padėti motinai kasininkei, kuri taip nelengvai viena augino tris vaikus, Loreta pradėjo dirbti „Dovanos" susivienijime. Kartu mokėsi finansų ir kredito technikume. Jos darbas “Dovanoje” – tai dailūs megztukai, kuriuos ne vienas iš mūsų ir šiandien dėvime.

Stasė Asanavičienę dukros žūties labai sukrėsta. Jai sunku kalbėti. Prie Loretos rankomis numegzta staltiese uždengto staliuko šnekučiuojamės su Renata:
– Kai tik prasidėjo atgimimas, nepraleisdavome nė vieno renginio. Ėjome visos kartu. Ir abi naktis į sausio 12-ąją ir 13-ąją budėjome prie televizijos bokšto. Drauge su Loreta dainavau, šokau jaunimo būry. Paskui mama ir aš sugrįžome į namus sušilti. Sesutė liko su draugėmis. Išgirdusios pabūklų trenksmą, rengėmės vėl bėgti prie bokšto. Čia suskambo telefonas. Vyriškis pranešė, jog Loreta sužeista, ligoninėje. Kai ją pamatėme, buvo amžinai nutilusi.
– Turbūt sesutė buvo labai drąsi? – Nežinau, – susimąsto Renata. – Dažnai greit susijaudindavo, pravirkdavo. Kai gulėjau ligoninėje, neatsitraukdavo nuo manęs... Neseniai rytą papasakojo sapnavusi tamsų debesį ir juodą būtybę, besikėsinančią ją sugauti. Kas galėjo patikėti ta kraupia nuojauta?

Tautos dainoj minėsime Tave, Loreta...

Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 41.